Klubo logotipas – Saulius Pesliakas

Klubo veidą atspindi logotipas. Jai reikėtų ant marškinėlių dėti logotipą kas galėtų atspindėti klubą ir kad visi žinotų, tai manau Sauliaus veidas butu puikus to pavyzdys. Manau visiems yra tekia žaisti su juo, kurie nors truputi žaidė už klubą. Diplomatiškas, santūrus, visada apgalvoja sprendimus prieš juos pasakant ar darant. Daug pastangų įdeda ne vien aikštelėje, bet ir, kad futbolas neišnyktų iš Anykščių. Mintimis apie futbolą pasidalino Saulius Pesliakas.

Sauliau, su tokiu ūgiu turėjai būti krepšininkas 🙂 kas tave pastūmėjo žaisti futbolą, gal galėtum papasakoti, savo jaunystės futbolą, kaip žaisdavote, kokiais metais pradėjai, kaip gaudavote futbolo inventorių, kur treniruodavotės?

Vaikystėje ūgiu tikrai neišsiskyriau, buvau galima sakyti vidutinio ūgio, nes pamenu mokykloje, per kūno kultūros pamokas, kai sustatydavo į rikiuotę pagal ūgį (tuomet buvo įprastas reiškinys) stovėdavau koks ketvirtas. Sakyti, kad galėjau būti krepšininku, atsižvelgiant į ūgį, negalėčiau nors išbandžiau ir ta patį krepšinį, ir stalo tenisą, ir graikų-romėnų imtynes. Futbolas visada būdavo čia pat, turiu omeny lauke su draugais, nes nereikėjo nei aikštelės, nei vartų, tik kamuolio. Tai buvo beveik kasdienybė dėl savo paprastumo. Sunku dabar pasakyti, kada pradėjau rimčiau domėtis futbolu, bet kažkodėl yra užsifiksavę 1982 metai, tais pačiais metais vyko futbolo pasaulio čempionatas Ispanijoje, kurį žiūrėjau ir pamenu. Kalbant apie futbolo treniruočių pradžią, galima prisiminti ir įdomu nutikimą. Kai pradėjau lankyti mokyklą, futbolo Anykščių sporto žemėlapyje nebuvo, turiu omeny – vaikų, negalėjai rinktis futbolo kaip sporto būrelio. Apie 1982-1983 metus futbolo entuziasto a.a. Vytauto Leščiaus iniciatyva buvo pradėtos formuoti vaikų futbolo grupės, bet mano amžiaus grupės nebuvo, jauniausia grupė – 2 metais vyresni už mane. Aš turėjau draugą, kuris kaip tik pagal amžių tiko į vieną iš grupių ir jisai paprašė, kad ir mane priimtu. Tuo metu kai vyko priėmimas į futbolo treniruotes, dabartiniame J. Biliūno gimnazijos stadione, aš lankiau krepšinį ir mūsų treniruotė vyko kitoje gatvės pusėje – miškelyje. Draugas atbėgo pas mane ir pranešė man žinią apie priėmimą į futbolą, tokiu būdu mano krepšininko karjera baigėsi vidury treniruotės ir pasinėriau visa galva į futbolą. Pirmose treniruotėse susirinko visi vaikai (kuriuos atrinko treneris) norintys žaisti futbolą, tai vos tilpome į centrinį miesto stadioną. Bet po kelių sunkių treniruočių alinančiu karščiu alsuojančiame stadione, liko tik tie kurie tikrai norėjo žaisti futbolą. Inventorius tuo metu buvo labai paprastas – šiokie tokie kamuoliai, kurie lygdavo nuo vyresnių žaidėjų, aprangos irgi, reikėdavo kad mamos susiaurintų, nes bėgant galėdavai išsinerti, avalynė – paprasti sportiniai bateliai (su lygiu padu), kartais pavykdavo gauti medžiaginius futbolo batelius,  jei ne tai keisdavomės su draugais.

Ar norėjai tapti profesionaliu futbolininku, ir ar teko žaisti profesionaliai, jai taip tai kur?

Mano vaikystės metais Vilniaus „Žalgiris“ buvo aukštumoje, žaidė tuometės Sovietų sąjungos aukščiausioje lygoje. Todėl mano ir manau kiekvieno vaiko, mylinčio futbolą, svajonė – buvo žaisti už šią komandą. Tačiau žlugus santvarkai, persitvarkant futbolui po truputi išgaravo ir mano svajonė.

Prieš treniruotes dažniausia mušinėji kamuolį. Tai kiek daugiausia esi išmušinėjęs?

Paskaičiuokit jei netingėsit.

Grįžkime prie klubo. Per tiek metų keitėsi klubo pavadinimai, gal galėtum pasakyti kokiems priklausei ?

Už suaugusių komandą pradėjau žaisti gal kokiais 1986 metais tuo metu komandos pavadinimas buvo  „Anykšta“, po to apie 1990 metus atsiradus komandos rėmėjams keitėsi pavadinimas į „Už Taiką“, o 1996 metais buvo įkurtas klubas FSK „Anykščiai“.

Sauliau per tiek metų turbūt esi išbandęs visas pozicijas, kurioje jauteisi geriausiai, ir kodėl?

Netiesa, nebuvau vartininku. Jei kalbant rimtai tai pradžioje žaidžiau centro gynėjo pozicijoje, po to metams bėgant „persikvalifikavau“ į atraminį saugą, gal ir dėl to kad paprasčiausiai nebuvo kam užimti šios pozicijos, nes ji reikalauja daug ištvermės ir kantrybės. Apibendrinant galiu pasakyti kad jaučiausi  geriausiai ten kur tuo metu buvau reikalingiausias komandai.

Daug metų žaidi už klubą, į kurį sezoną norėtum sugrįžti, ir kodėl ?

Turbūt negalėčiau išskirti, kadangi kiekvienas naujas sezonas būdavo tarsi iššūkis, nežinodavai ar aplamai žaisi (nes buvo priklausomi nuo rėmėjų, nuo rajono savivaldybės finansavimo), kas žais (jauni žaidėjai išvykdavo mokytis, vyresni sukūrę šeimas baigdavo karjera ir t.t.), jeigu gerai sužaisdavome tai tas sezonas ir būdavo geriausias.

Gal kokį linksmą nutikimą gali papasakoti?

Tai kad visas praleistas laikas žaidžiant futbolą su komandos draugais ir yra didžiausias ir linksmiausias nuotykis.

Kaip galvoji su kuriais žaidėjais ilgiausiai žaidi futbolą?

Broliai Raimondas, Alvaidas Vilūnai, Robertas Savickas, Irmantas Kovalenko.

Ne vien aikštėje, bet ir už jos ribu padedi futbolui, su kokiais sunkumai susiduri?

Pagrindinis sunkumas yra tas, kad futbolas Lietuvoje yra pelenės vaidmenyje ir niekas į tai rimtai nežiūri, geriausias to pavyzdys nacionalinis stadionas.

Sauliau kaip tas vinis ant sienos ir batai. Ar bent jau nusipirkai vinį ? 🙂

Kam tie vinys, kam tos išlaidos jei batai dar puikiai laikosi ir dera ant kojų.